Scary movie II ;D

ahoy
Naujausi karščiausi įspūdžiai iš ten, kur  niekada nebūna liūdna, tik kasmet darosi vis aukščiau ir baisiau ;D
Jūsų dėmesiui:

Spaudžiu Mariui dešinę už montažą

Donorė

Lucky me ;P

Viktorijos pageidavimu:

  Apie džiaugsmą įstojus į VU ir etc .

weee.. weee…weee… :D Juokauju. 

Aišku, džiaugsmas yra begalinis. Juo labiau, kad nežinojau ko tikėtis pirmu numeriu įrašius VU vf.
Kažkodėl šnd, iš visų sakiusiųjų, kad įstosiu, labiausiai prisimenu moterį, kuri, man pildant stojimų lapą, netyčia užmetė akį į atestatą ir pasakė, kad man pasiseks. Tuomet nujaučiau, kad ji galėtų būt vienintelė objektyviai mąstanti šia tema…  Na, bet kokiu atveju, tai nebesvarbu.
Nes dabar jau tvyro tokia olimpinė ramybė, kai viskas, ką galėjai yra padaryta ir pasiekta:). Tikrai neįsivaizdavau, kad taip nuraus stogą, užbaigus 12-kos metų dabą, ir dar taip, kaip norėjai!!!
Gaila tik, kad retai aplanko toks jausmas, nors gyvenime man ir dažnai sekasi.
O Šį kartą jaučiuosi tikra nugalėtoja, nes gi stengiausi, kaip niekada gyvenime, nors kai kas ir juokėsi iš tų mano pastangų.   Taip… gal kartais esu per daug tingus ir išlepintas žmogus…

Iki pasimatymo Kaune, draugai

Odė draugui

Galbūt šitą postą būsiu rašiusi ilgiausiai, gal nebus jis vykęs, bet bus be galo nuoširdus.

Yra mano gyvenime toks žmogeliukas. Vienintelis brangiausias iš visų.  Jam suprantamas mano humoras ir jis nesmerkia kitų.

Nepaslaptis, kad retai džiaugiuosi ne dėl savęs.  Bet kuo toliau, tuo dažniau pasidaro gera, kad Kamuoliukas laimingas.  Tai bene vienintelis žmogus sugebantis man duoti šį tą nematerialaus, nesitikėdamas ko nors už tai. 
Su niekuo nebūna taip velniškai jauku stebėti kaip saulė apleidžia miestą. Gal todėl kartais būna taip graudu, kad nedaug turiu draugų… ir kad man pasisekė, jog tas vienas yra pats geriausias. Kuo daugiau pažįstu žmonių tuo labiau tveriuosi to vienintelio, su kuriuo užaugau, verkiau ir džiaugiausi, nes žmonės nuvilia, o  Kamuoliukas – ne.
Taip –  mes pykstamės.  Ir būna – nesimatom mėnesius. Bet niekada Sviedinukas nepasitraukia iš mano gyvenimo, tik vis priartėja, kai kiti nutolsta. Jis visada ištiesia ranką, kai teškiuosi į žemę arba išsirausiu sau duobę. Nes mano gyvenimas pilnas pakilimų ir nuosmukių, nes viena aš nepakankamai stipri.

 

And I’m not dying

always comming second best

ahoy mano postas vėl stoja… kokiam mėnesiui – egzaminai. Jei gerai mane pažįsti, tai žinai, kad man šiek tiek p* ant jų  ir vien dėl to, kad jaučiuosi tokia bejėgė dabar ką nors pakeisti.     Jap… dažnai nuleidžiu rankas, o tai, kas tada įvyksta, vadinu sėkme.    Kada nors ji mane apleis.

 Placebo – ask for answers.

iki

The other side of me

Dabar kasryt pabundu kartu su saule. Ir kasryt gaunu lyg antausį per veidą, už tai, kad ne viskas taip gerai, kaip tiką pabudus atrodo. .. Neliūdžiu, nors pripažinsiu, kad kartais jaučiuosi kaip minkštas rudas gabaliukas…

Būna dienų, kai galvą sunku aukštyn pakelti. Mat ten vyksta beveik 3 pasaulinis: protas & Co vs jasmas & Co. Pergalė garantuota gudresniam, tačiau reikia suprasti abi konfrontuojančias puses.   O tai sunkoka, nes dieną vieno jų negirdžiu - gal dėl to, jog kiti per garsiai šneka, gal dėl to, kad nenoriu girdėti.
Dieną pati su savimi jaučiuosi vieniša, bet naktį priešingai. Toje vėsioje tamsoje būna kažkas dar, ko nematau. Jis užkloja viską suartindamas mane su, atrodo, nepasiekiamais dalykais ir leidžia tai justi visai šalia – svajones, tikslus ir žmones. Todėl naktis atrodo tokia pilna visko, o iš tikrųjų tik mano minčių… Tada išgirstu tą tylųjį balsą. O jis labai drovus - palieka per daug neatsakytų klausimų, todėl ir pralaimi.

 

 Are you smiling?

Building it skywards

Frame:  The Fray – How to save a life

 Žinai, kad gyvenimas sukurtas, taip kad nebūtum nei per daug laimingas nei per daug liūdnas.  Įsivaizduok: mažas vaikas pajūry stato savo svajonių pilį. Staiga pasirodo ne šiaip koks prašalaitis, o jam brangus žmogus ir tą trapų kūrinį sugriauna. Vaikas verkia, po to nusišluosto ašaras ir ant sugriuvusių pamatų ima statyti naują pilį – kiekvieną kartą vis gražesnę ir didesnę… ir kaskart jos laukia toks pat likimas, tik ‘nenaudėlis’ vis būna kitas.  Nieko tokio, vieną dieną vaikas pastatys tokią pilį, kurios nei žmogus nei jūra negalės sugriaut… Tik tuomet atsiras širdis, sugebėsianti pamatyti jos tikrąjį grožį ir tik tada vaikas pasijus dėkingas tiems, sugriovusiems jo svajonių pilis. 
Tačiau  ne dabar… dabar pilis dar per maža.

 

 Statytoja Prašalaitė

šiesus spindulėlis drugelio gyvenime

Naktinis drugelis, nespalvotas ir visai negražus, netikėjo,  kad pasaulis būna gražus ir spalvotas, kadangi niekada jo nematė.  Manė, jog tai tik fikcija – dalykas, kuriuo visi tiki, kad būtų tamsą lengviau ištverti. Ir drugelis, nors svajojo gyventi kitaip, niekad neieškojo kito pasaulio.  Jis vis laukė ir tikėjosi ateisiant kažką itin svarbų jo gyvenime.
Vieną ypač tamsią naktį tas pats drugelis giliai mąstė apie gyvenimą ir todėl paryčiais negalėjo užmigti. Netikėtai jo tamsų ir švelnų snukutį paglostė šiesus ir šiltas saulės spindulėlis. Drugelį apėmė keistas džiaugsmas, kurį seniai bebuvo  jutęs. Nors norėjo pasilikti ilgiau ir mėgautis stebuklinga akimirka, jis instinktyviai pasislėpė tamsoje - drugeliui buvo baisu, nes ta jaukuma traukė pažinti vis labiau ir labiau. Nuo to laiko naktinis drugys daugiau niekad nebeužmigdavo paryčiais – norėjo dar ir dar kartą išgyventi tą jausmą,  nes žinojo, kad vieną dieną jis gali ir nebesugrįžt.
Pamažu pilkas ir liūdnas drugelis virto nuostabiai spalvotu ir visad besišypsančiu. Jis daugiau nebelindėjo tamsoje. Tačiau taip ir nevirto dieniniu drugiu, nes jo šviesą per dažnai temdydavo nežinios šešėlis ir todėl labai bijojo, kad vieną dieną ta šviesa užges…
…Ir jeigu ta šviesa užges, drugelis jau niekada nebebus toks liūdnas kaip buvo anksčiau, nes pažino tai, ko netikėjo esant. 

 

Spalvota

:)

ech… bloga… ir tikrai ne nuo gyvenimo - nuo vitaminų, kurie padaro tą gyvenimą geresnį. Dabar tau būtų pats laikas įsijungt Louis Armstrong – what a wonderful world.  Mat šitas post’as bus kaip tik apie tai  

Yra pasauly tokie žmonės, kurie net nesišypsodami, iš tolo spinduliuoja gera nuotaika. Jų dienos nepanašios viena į kitą, jų naktys kvepia nuotykiais ir sukamu tabaku.  Tie žmonės ir mane pažįsta. Lyg mažą vaiką paima už rankutės ir priverčia nusišypsot. Pamažu grįžta tas tikėjimas, kad gyvenimas gražus… ir kad žmonės geri.  Dabar aš irgi busiu gera. Tik baisu man garsiai džiaugtis, kad neimtų ir neišnyktų tos jų dienos ir naktys.

Žalias drugelis

Ich bin allein

mm… mano smegenys skęsta seratonino upėje :) Kol dauguma, atėjus pavasariui, stengiasi atsikratyt ‘lašininio’ pavidalo (pavasarį gi laimi tik kanapinis), Paulinutė valgo daug šokolado…daug:)
Taip… vėžys aš. Patinka man sėdėt atbulai troleibuse ir naktį nemiegot. Seniau ir laikraščius skaitydavau nuo paskutinio puslapio, kol sužinojau, kad, mano nuomone, neitin normali mokytoja taip irgi daro :p (gabalėlis Puntuko į mano daržą).

Šiandien jaučiuosi kaip tas katinas iš filmuko, kur visad vaikšto vienas. Nors, gerai pagalvojus, ir vakar taip jaučiausi. Man visai patinka žmonės, bet pastaruoju metu jie pasidarė kažkokie tingūs. Gal priežastis yra ta, kurios pavadinimo sakiau niekad nevartosiu savo bloge, kad jis taptų bent šiek tiek išskitinis. Kita vertus, aš, jei noriu, visad galiu iškapstyt bent keletą litų, vardan smagiai praleisto laiko.

Tingiu

how to destroy the world

Tiems, kas neziuri “Discovery” ;D